Kaip pasitiksime didžiulę Saulės audrą?

www.technologijos.lt

Galingiausia iš visų kada nors užregistruotų Saulės audrų įvyko 1859 m. Dangų užliejusios pašvaistės buvo matomos ir toli pietuose esančiuose Karibuose, magnetinių kompasų rodyklės chaotiškai sukiojosi, o telegrafai sugedo. Ledynų kernai rodo, kad tokio masto Saulės dalelių pliūpsnis būna retai – vidutiniškai kas 500 metų. Tačiau net ir mažesnės, kas 50 m. vykstančios audros galėtų „iškepti“ palydovus, sutrikdyti radijo stočių darbą ir nutraukti tarpžemyninį ryšį.

Įvertinus tokio įvykio kainą, tampa aišku, kad reikalinga nuolatinė Saulės stebėsena ir geresnė palydovų bei elektros linijų apsauga. 1859 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienį, Amerikos žemynus apgaubus nakties tamsai, danguje tarytum šmėklos pasirodė pašvaistės. Plazdančios šviesos skraistės papuošė padangę nuo Meino iki Floridos pusiasalio galo.

Išgąsdinti Kubos gyventojai pašvaistes regėjo tiesiai virš galvų; ties pusiauju esančių laivų žurnaluose buvo rašoma apie rausvos spalvos šviesas, siekiančias pusiaukelę iki zenito. Daugelis žmonių pamanė, kad jų mieste prasidėjo gaisras.

Viso pasaulio moksliniai prietaisai, stropiai fiksuojantys smulkius Žemės magnetinio lauko pokyčius, gavo signalą, išeinantį už matavimo skalės ribų. Indukuota elektros srovė ėmė tekėti viso pasaulio telegrafo sistemomis. Baltimorės telegrafo operatoriai plušėjo nuo 8 val. vakaro iki kitos dienos 10 val. ryto, kol pagaliau perdavė paprasčiausią 400 žodžių ilgio pranešimą spaudai.

Prieš pat kito ketvirtadienio vidurdienį, rugsėjo 1 d., anglų astronomas Ričardas Karingtonas (Richard C. Carrington) pastebėjo keistą Saulės dėmių grupę ir nupiešė jos eskizą. Ji buvo neįprasta tuo, kad tamsios sritys buvo milžiniško dydžio. 11:48 mokslininkas pastebėjo galingą baltos šviesos žybsnį, kurio šaltiniai buvo dviejose Saulės dėmių grupės vietose. Jis bergždžiai kvietė ką nors, kas būdamas observatorijoje ateitų pasigėrėti šiuo penkių minučių trukmės spektakliu – Saulę stebintys astronomai nedažnai greta turi žmonių, su kuriais galėtų pasidalinti savo įspūdžiais.
    
Jei pasikartotų 1859 m. vykusi Saulės superaudra, tai būtų lyg kosminis Katrinos uraganas, kuris padarytų milijardais dolerių matuojamą žalą palydovams, elektros tiekimo linijoms ir radijo ryšio įrangai.

 Po septyniolikos valandų antroji pašvaisčių banga Ameriką gaubiančią naktį pavertė diena – jos pasiekė net Panamą. Raudonos ir žalios spalvų šviesoje žmonės galėjo skaityti laikraščius. Uoliniuose kalnuose įsikūrę aukso ieškotojai atsikėlė 1 val. nakties ir pradėjo pusryčiauti, manydami, kad iš už debesų jau teka Saulė. Visoje Europoje ir Amerikoje iš rikiuotės išėjo telegrafo sistemos.

Naujienų tarnybos ieškojo mokslininkų, kurie galėtų paaiškinti šiuos reiškinius. Tačiau apie pašvaisčių susidarymą to meto tyrėjai žinojo dar labai nedaug. Gal tai kosminių meteoritų medžiaga, nuo poliarinių ledkalnių atspindinti šviesą? O gal žaibavimas dideliame aukštyje? Būtent 1859 m. Didžioji pašvaistė naujoje paradigmoje viską sustatė į savo vietas. Spalio 15 d. išleistame Scientific American numeryje buvo rašoma, kad „dabar nustatytas aiškus sąryšis tarp šiaurės pašvaisčių ir elektros bei magnetizmo.“ Vėlesniuose darbuose buvo atrasta pirminė pašvaisčių priežastis. Tai – Saulėje vykstantys aktyvūs procesai. Jų metu paleidžiami didžiuliai plazmos debesys akimirksniu suardo mūsų planetos magnetinį lauką.

1859 m. audros pasekmės nebuvo labai skaudžios, nes mūsų civilizacijos vystomos technologijos tuo metu dar buvo ankstyvos vaikystės stadijos. Jei tai atsitiktų šiandien, būtų gerokai apgadinti palydovai, nutrūktų radijo ryšiai ir visuose žemynuose sutriktų energijos tiekimas.

Viskam sutvarkyti prireiktų daugelio savaičių. Nors tokio dydžio audros vyksta gana retai – vidutiniškai kartą per 500 metų, bet du kartus silpnesnių galima sulaukti maždaug kas 50 metų.

Paskutinė tokia audra įvyko 1960 m. lapkričio 13 d. ir sukėlė pasaulinio masto geomagnetinius trikdžius. Neveikė radijo ryšys. Jei nebūsime pasirengę, kai kuriais vertinimais, tiesioginiai ar netiesioginiai kitos audros nuostoliai bus maždaug tokie, kokius padaro didelis uraganas ar žemės drebėjimas.

 

 

www.technologijos.lt