„Pyst“ – būti ar nebūti bendrinėje kalboje?

alfa.lt

Viena kompiuteriais prekiaujanti įmonė Lietuvoje į savo radijo reklamą sugalvojo įpinti ištiktuką „pyst“, bet drąsus žingsnis kai kurių radijo stočių buvo nesuprastas. Keletas iš jų atsisako transliuoti reklamą, kurioje naudojamas šis žemaitiškas ištiktukas. „ICG kompiuterių“ rinkodaros vadovas Tomas Varanavičius teigia, kad „radijo stotys ir jų kalbininkai išsigando „išpopuliarinti“ šį ištiktuką“. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė patvirtino, kad ištiktukas „pyst“ lietuvių kalboje egzistuoja. „Bet tai nereiškia, kad dabar turime visi pulti jį vartoti“, – sakė kalbos specialistė.

Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos net dvi šio ištiktuko prasmės: 1. pykšt (smūgiui žymėti): Ans mun tik pýst į ausį! Pýst par galvą su pagaliu! 2. netikėtam veiksmui nusakyti: Pýst virvė i nutrūko Krš. Pýst pašalpą gavau. „Lietuva yra susiskirsčiusi į regionus: vienam regionui ištiktukas „pyst“ nėra blogas. Žemaitijoje yra vartojama ir daugiau bjaurių žodžių, kurie šiame regione neturi neigiamos reikšmės. Bet tai, kad kai kurie žodžiai kitų regionų gyventojams skamba nemoraliai, yra tiesa“, – aiškino I. Smetonienė.

Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės, normos teorijose yra mąstoma, kad, jei tarminis žodis kitose tarmėse suprantamas kita prasme, geriau bendrinėje kalboje jo nevartoti. Būtent šis atvejis tinka ir ištiktukui „pyst“.

Paklausta, ar pateisinamas šio ištiktuko vartojimas reklamoje, I. Smetonienė atsakė: „Reklama yra orientuota į visą Lietuvą, nėra segmentuota tik žemaičiams. Vadinasi, šio ištiktuko nereikėtų naudoti. Tai – kultūrinis, moralinis dalykas. Jei radijo stotys atsisako transliuoti, aš jiems visai pritarčiau. Jie žino savo auditoriją, kam jiems reikia, kad sulauktų priekaištų.“

Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės, reklama su tokiu ištiktuku tiktų tik vietinėje radijo stotyje. „Vienas dalykas yra pakelti žodyną ir parodyti, kokių jame yra žodžių, kitas dalykas yra kalbos vartojimas, kur turi būti naudojama bendrinė kalba“, – reziumavo kalbininkė. I. Smetonienė patvirtino, kad kalbiniai nesusipratimai tarp skirtingų regionų lietuvių – įprastas dalykas. „Pamenu, studentų laikais kurso draugas mane pavadino „kūtvėliuke“. Aš taip įsižeidžiau. Po kelių metų prisiminėme šią temą: kurso draugas klausė, kodėl aš įsižeidžiau, juk „kūtvėliukė“ – toks gražus, mažybinis žodis.“ Kaip pavyzdį kalbininkė paminėjo ir žodį „brėkšta“: „Aukštaičiams tai – rytinis procesas, žemaičiams brėkšta vakare.“ Pasak I. Smetonienės, bendrinė kalba yra dirbtinis konstruktas, kuriuo ieškota vidurio – kad susikalbėtų visos tarmės ir nekiltų nesusipratimų.