Kam mums reikalingas Prezidentas?
Kai gyvenimas teka įprasta vaga, kai nepatiriame rimtesnių sukrėtimų, paprastai nekeliame sau ir klausimų, į kuriuos neturime iš anksto parengtų atsakymų. Tačiau, kai jis pasisuka į mus aštriąją ašmenų puse, staiga pradedame abejoti, ar srovė, kuri mus neša, teka į tą pusę, kur link ketinome keliauti? Pastarosiomis dienomis netilo kalbos, kaip čia klostysis mūsų reikalai su tais nelemtais Prezidento rinkimais. Nestigo būrimų iš kavos tirščių ir erzelio, kad, žiū, rinkimai ant nosies, o kandidatai delsia, neduoda žurnalistams užsidirbti, postringaujant apie vienus ar kitus scenarijus, dėliojant įmanomus ir neįmanomus rinkimų pasiansus.
Visuomenė nekantraudama laukė, kas pirmas iškiš iš apkasų savo nosį. Staiga uždanga ėmė kilti, ir mes pamatėme scenoje sėdinčius kunigaikštį Vildaugą – Stasį Urniežių, fotografą, poetą ir „kompozitorių“ Algirdą Pilvelį, Rolandą Paulauską – „Kas geresnio, Premjere“ bei kitus trečiojo plano nominantus. Suprask – patekai į komediją ir linksminkis. Tačiau juokas žandikaulių nekausto. Ima atrodyti, kad kaži kas tyčia nori iš Prezidento rinkimų padaryti farsą. Sakysite, esama ir saugiklių – 11 tūkstančių litų užstatas ir 20 tūkstančių rėmėjų parašų, bet žinant, kokie „plaukioja“ pinigai už vieną balsą kad ir Vilniaus savivaldybėje, užstato suma atrodo juokingai menka. Surinkti rėmėjų parašus kur kas sunkiau nei pinigus – dauguma pretendentų į kandidatus tų parašų ir nesurinks, nes už jų nestovi politinės partijos ar kitos organizuotos piliečių grupės, tačiau reklaminį šou už dyką pasidarys. Laimė gal nusišypsos kitą kartą. Ir vis dėlto kyla klausimas, kas gi skatina žmogų išmesti į orą 11 tūkstančių litų. Nevisavertiškumo kompleksas, tuščios garbės vaikymasis, puikybė, nesveikas noras vadovauti ar dar kas? Kai pasiskaitai mūsų Konstitucijos skyrių apie Prezidento galias ir prisimeni nesenus epizodus, kaip tų savo galių Prezidentui nesisekdavo realizuoti, užklumpa įvairios dvejonės. Tarkime, Prezidento įgaliojimai užsienio politikos srityje, kur labiausiai mūsų Prezidentas ir nusipelnė, Konstitucijoje apibrėžiami taip: „Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.“ Santykiuose su Seimu: „Šalies Konstitucijoje įtvirtinta Respublikos Prezidento ir Seimo galių subalansavimo sistema. Respublikos Prezidentas ir Seimas kai kuriuos klausimus sprendžia suderintai. Ypač ryškiai ši „svertų ir atsvarų“ sistema pasireiškia įstatymų leidybos procedūroje, formuojant Vyriausybę bei skiriant kitus pareigūnus.“ Į akis krinta žodžiai „kartu su Vyriausybe, suderintai, skiria pareigūnus, teisėjus, bet juos tvirtina Seimas“, vadinasi, tos galios gali tapti visiškomis negaliomis, priklausomai nuo to, kokia konjunktūra susiklosto Seime. Prisiminkime epizodą, kai mūsų Prezidentas visuomenės buvo spaudžiamas nepasirašyti „Leo LT“ įstatymo. Jis su liūdesiu konstatavo, kad tai nieko nepakeis, nes Seimas vis viena jo veto atmes. Arba kitą atvejį su Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus nesėkmingu „atleidinėjimu“. Taigi, nors Prezidentas ir yra nominalus valstybės vadovas, jo galios vadovauti yra gerokai iliuzorinės. Gal ir gerai. Dar neišdilo iš atminties metus trukęs ir paralyžiavęs Prezidentūros darbą Rolando Pakso apkaltos procesas, kai pastarasis neturėjo galimybių vykdyti jokios politikos. Per metus Lietuva nesugriuvo – užsienio politiką vykdė Užsienio reikalų ministerija, įstatymus leido Seimas, Vyriausybė ir teismai dirbo savo darbą. Skandalas apnuogino netikėtą dalyką, kad Prezidento institucija į mūsų valstybės sąrangą įmontuota labai dirbtinai, kad daugeliu atvejų dubliuoja vykdomosios ir įstatymų leidybos valdžių funkcijas. Tarkim, ar yra kokia nors Prezidentūros veiklos sritis, kurios negalėtų atlikti kitos valdžios šakos. Taip yra, – sakysite. Prezidentas suteikia pilietybę, malonę, įteikia apdovanojimus, skelbia karą, Prezidentas turi papildomą teisę kaip valstybės vadovas valstybiniame radijuje ir televizijoje gauti eterio laiko pasisakyti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais, o esant neatidėliotinam reikalui, Respublikos Prezidentui turi būti suteikiamas laikas, nenumatytas radijo ir televizijos programose. Šios galios tenka Prezidentui, kaip visos tautos išrinktam autoritetui. Tačiau kas yra tas autoritetas? Tai tautos pasitikėjimas, suteikiamas vienam ar kitam kandidatui rinkimų dieną. Dabar juo pasitikima, bet, žiūrėk, įsivels į kokius nors skandalus ar viešumon išlįs kokios nors nemalonios biografijos detalės, ir po pusės metų to pasitikėjimo ir autoriteto neliks nė kvapo. Trumpalaikė meilė Lietuvoje – labai įprastas reiškinys. Tauta labai greitai nusigręžia nuo savo pačių išrinktųjų ir ištisomis kadencijomis kenčia nemylimas valdžias be autoriteto. Sunkmečiu jo nesustiprina nei auksiniai unitazai, nei eskortai prabangių limuzinų su švyturėliais ir prezidentine vėliavėle ant automobilio kapoto, nei armijos patarėjų, padėjėjų, reikalų tvarkytojų, nei nežinia kiek tuščių etatų, slepiamų nuo visuomenės, nei milijonus ryjantys rūmų Daukanto aikštėje remontai su užrakintu didžiausiu parku. Kai einu pro tuos rūmus, vis sukirba atminty prisiminimai, kad kaži kada Sąjūdžio priešaušriu čia buvo mūsų – Menininkų namai. Iš tikro šiuose rūmuose Sąjūdis ir prasidėjo ilgomis aštriomis diskusijomis apie gamtosaugą, paveldą, juokingai skambantį „suverenitetą“. Čia nuolat vyko parodos, literatūros vakarai, koncertai, kino peržiūros, čia virė gyvenimas. Pamėgink užsukti dabar. Klerkas lieps išsikratyt kišenes, nusiimti diržą, ir pažemintas kaip koks Gvantanamo kalinys būsi peršviestas, kad patektum į šią šaltą ir negyvą valstybės „šventovių šventovę“. Čia sumišęs dekoratyvinis susireikšminimas su visiška negalia. Štai kas labiausiai masina stojančius į mūšį už krėslą.
Ar tik ne ši, tuščia puikybe spinduliuojanti įstaiga, kaip jokia kita, turėtų susilaukti didžiausio „Saulėlydžio komisijos“ dėmesio. Esu tikras, kad darbo jai būtų – nearti dirvonai.