KODĖL ATLEIDAU SEKRETORĘ

Pereitą savaitę buvo mano gimtadienis, ryte
nelabai norėjau keltis.Nulipau žemyn valgyt pusryčių ir vyliausi kad
mano žmona bus maloni ir džiugiai pasakys „su gimtadieniu!!!”, galbūt
netgi įteiks kokią dovanėlę.Kai atėjau į virtuvę ji vangiai
pasisveikino, ką jau kalbėti apie „su gimtadieniu!”.
Pamaniau…. Na, štai tau ir santuoka, bet vaikai tikrai prisimins!
Mano vaikai atėjo pusryčių, bet nepratarė nei žodelio.
Taigi kai išėjau į darbą, jaučiausi gan prislėgtas.
Kai įėjau į ofisą, mano sekretore Onutė šūktelėjo:
– Labas rytas, bose, su Gimtadieniu!!! Pasijutau kiek geriau,
Bent kas nors prisiminė. Padirbėjau iki 1-osvalandos, o tada į duris
pasibeldė Onutė:– Žinote šiandien už lango tokia nuostabi diena,
ir dar jūsų gimtadienis, gal einam kur pietų, tik jūs ir aš!
Aš pasakiau:– Ačiū, Onute, tai geriausia ką aš šiandien išgirdau.
Einam! Mes išėjome pietauti. Bet NE ten kur paprastai lankomės.
Mes nuėjome į ramią vietelę su atskiru staleliu. Išgėrėme porą Martini. Man siaubingai patiko šie pietūs. Kai jau ėjome atgal į biurą,
Onutė sako:– Žinote šiandien tokia graži diena… Manau mums
nebūtina grįžti įdarbą, tiesa?
– Turbūt kad nereikia. O ką TU turi Omeny?
– Einam pas mane namo! – Pasiūlė ji.
Kai atvykom į jos namus, Onute pasisuko į mane:
– Bose, jei jūs nieko prieš aš sekundėlei užbėgsiu į miegamąjį.
Aš tuoj grįšiu?
– Gerai.
– Truputi sunerimęs atsakiau.
Ji nuėjo į miegamąjį ir po kelių minučių grįžo nešina milžinišku gimtadienio tortu…kartu su mano žmona, vaikais, būreliu mano draugų, kolegų ir visi ėjo dainuodami „su Gimtadieniu”!!!
O aš Tik sėdėjau….Ant sofos…Nuogas…