Gelmėse plaukioja dar nesugautos žuvys

Meškeriotojas nenusėdi namuose netgi žiemą. Nors vandenis padengia storas ledo šarvas, jį traukia tenai, kur tamsioje gelmėje plaukioja dar jo nesugautos žuvys -gyvenimas vandenyje tęsiasi, nors ne toks neramus kaip vasarą. Kai kurios žuvys, antai šamai, karpiai, lynai, karosai ir kitos šiltamėgės žuvys, vandens temperatūrai nukritus, pereina į anabiozės būseną – snūduriuoja lėtai žiobčiodamos duburyje, kur net per didžiausius šalčius vandens temperatūra išlieka vienoda – apie + 4 °C. Labai sulėtėja medžiagų apykaita, žuvys nesimaitina, o savo egzistencijai palaikyti naudoja šiltuoju metų laiku sukauptus riebalus. Tad, savaime suprantama, kad tokias žuvis žiemą sugundyti meškeriotojų masalu beveik neįmanoma. Sąmoningai parašiau „beveik”, nes pastaraisiais metais, kai žiemos labai šiltos, vis dažniau trūkliu ar slieku susigundo miegaliai, karpiai, lynai, o ypač karosai. Yra net savotiška poledininkų kasta, gaudanti žiemą tik karosus.

O ešeriai, lydekos, starkiai ir toliau medžioja žuveles, kad galėtų subrandinti ikrus ir, atėjus pavasariui, pratęsti savo giminę. Karšiai, plakiai, kuojos, pūgžliai, raudės, kad ir apatiškesnės, bet ieško maisto per visą žiemą. Itin aktyvios esti žiemą giliųjų ežerų gyventojos – sykai, seliavos, peledės, vėgėlės – po neršto jos intensyviai maitinasi. Taigi meškeriotojui ir žiemą yra kas veikti prie vandenų. Poledinė žūklė netgi įdomesnė nei vasarą, kadangi, ledui sutvirtėjus, žūklautojas gali apeiti visą vandens telkinį, išbandyti laimę sėkliuose ir gelmėse, kurie vasarą be valtelės buvo nepasiekiami. Nuo ledo daug paprasčiau – išgręžęs eketę, masalą žuviai gali nuleisti tiesiog panosėn. Žinoma, jei ji tenai yra. Neužtikęs jų vienoje eketėje, čia pat gręži kitą, bandai, kol galų gale pataikai į besimaitinančių karšių ar kuojų tuntą. Jei jos būna gerokai praalkusios, o taip dažniausia esti žiemą, nes maisto vandenyje joms ne itin daug yra, godžiai griebia ant kabliuko ar avižėlės pasmeigtą trūklį. O ko daugiau reikia meškeriotojui? Žūklė tuo ir žavi, kad verčia meškeriotoją nuolat galvoti, ieškoti.
Poledinei žūklei reikia rimtai pasirengti, nes praleisti kelias ar keliolika valandų ant ledo, kada šaltukas sustingdo gyvsidabrio stulpelį prie 20 laipsnių žymos žemiau nulio, tai ne tas pats, kaip tiek pat laiko prasėdėti vasarą ant upės kranto. Ir apranga, ir žūklės įrankiai daug kuo skiriasi nuo naudojamų vasarą.
Kiekviename vandens telkinyje net tos pačios rūšies žuvys nevienodai reaguoja į tuos pačius virpesius. Tai labai priklauso nuo vandens telkinio mitybos ypatumų, populiacijos tankumo, metų laiko, atmosferos sąlygų bei paties meškeriotojo fizinių savybių, psichologinio požiūrio į šiuos gaudymo būdus

Taigi – nei žvynų, nei uodegos, mieli bičiuliai!

Autorius nežinomas