Medžiotojų diena – lapkričio 3-oji

Įvairiais laikotarpiais medžioklė Lietuvos žmonių gyvenime užėmė skirtingą vietą. Pr. Kr. buvo vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Tai rodo senieji archeologiniai radiniai: dauguma jų (90 %) padaryti iš laukinių gyvūnų kaulų. Apie 200–300-uosius metus, ėmus auginti naminius gyvūnus, medžiojami gyvūnai sudarė tik ketvirtį viso reikalingo gyvulinio maisto. Tačiau medžioklė labai ilgai, iki pat XIX a., išliko verslo sritimi, kartu lėmė asmens vietą visuomenėje, atitinkamą jo kultūros lygį.

Ilgus amžius žemiausių luomų žmonės tiesiogiai priklausė nuo medžioklės sėkmės: sugautų, nudobtų žvėrių ar paukščių mėsa jie maitindavosi, o pardavę kailius įsigydavo turto. Vidurinysis sluoksnis dažnai vertėsi kailių bei mėsos supirkinėjimu. Kilmingieji medžiojo pramogai, nors ir jiems buvo svarbus grobis. Daugelyje išlikusių rašytinių šaltinių teigiama, kad valstiečiai, medžiodami kunigaikščių valdose, dalį produkcijos turėję pateikti žemių savininkui. Medžioklės būdai buvę įvairūs, bet gana primityvūs: žvėris gaudė tinklais, užmušdavo įvarę į duobę ar, užpjudę šunimis, nudobdavo ietimi. Kilmingieji medžiojo šiandien neįprastais būdais, pvz., su sakalais. Rašoma, kad mirusio didžiojo kunigaikščio Algirdo kūnas buvo sudegintas su 18 kovos žirgų, medžiokliniais šunimis ir paukščiais (sakalais).

 

Medžioklei daug dėmesio skiriama visuose Lietuvos Statutuose (1529, 1566 ir 1588). Juose nurodomos žemės savininko teisės į žvėrį, numatoma daugybė apribojimų ir bausmių už medžioklės tvarkos nesilaikymą bei kai kurių žvėrių ar paukščių naikinimą. 

1871 priimtas Medžioklės įstatymas pirmą kartą Lietuvos teritorijoje įteisino nuostatą, kad teisę medžioti suteikia policija ne jaunesniems kaip 16 m. piliečiams.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1921 Kaune buvo įkurta Taisyklingos medžioklės draugija, kuriai vadovavo prof. Tadas Ivanauskas. 1926 priimtas pirmasis Medžioklės įstatymas. 1930 Lietuva tapo CIC – Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos nare. Nuo 1934 iki šiol vedama oficiali medžiojamų gyvūnų apskaita. Jos dėka turime 80 metų Lietuvoje medžiojamų gyvūnų gausos bei sumedžiojimo statistiką.

Po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1947 medžioklės reikalais rūpinosi Medžioklės ūkio valdyba. 1957 ji pertvarkyta į Gamtos apsaugos komitetą. 1946 priimtos naujos Medžioklės taisyklės, kurios ilgai buvo papildomos ir tikslinamos. Taisyklės reglamentavo medžiojamų gyvūnų įvairovę, medžioklės terminus, priemones ir būdus. Medžioklės taisyklių pažeidimas buvo laikomas svarbiu nusikaltimu.

Pagal 2002 priimtą Medžioklės įstatymą medžioklės plotas turi būti ne mažesnis kaip 1000 ha. Tas pats įstatymas įteisino valstybinę gyvūnijos nuosavybę.

Nuo pokario veikianti Medžiotojų ir žvejų draugija dalį funkcijų pasidalijo su kitomis medžiotojų organizacijomis, iš kurių žinomiausia Sūduvos medžiotojų sąjunga.

Lietuvoje populiariausia kanopinių žvėrių medžioklė, rudeninė kiškių medžioklė „katilu“, medžioklė tykant. Pastaruoju būdu dabar dažniausiai medžiojami bebrai. Paukščių medžioklės tradicijos negilios. Medžiotojai mėgo medžioti pavasarinius slankus, tačiau ši medžioklė buvo uždrausta.

Lietuvoje medžiojama 16 rūšių žinduolių ir 14 rūšių paukščių. Medžiotojams talkina apie 30 veislių medžiokliniai šunys, dažniausiai įvairių veislių laikos, paukštiniai šunys, pėdsekiai; skalikai gana reti. 

 

Šaltinis: Lietuva – kompiuterinė enciklopedija