Šiuolaikinės Vėlinės
Prieš Vėlines prekybos centrų lentynos lūžta nuo žvakių ir gėlių, o per nuolatinį skubėjimą užmirštama tikroji šios tradicijos prasmė.
Apie Vėlinių šventės simbolinę reikšmę etnologas ir mokslo istorikas prof. Libertas Klimka sakė: „Vėlinės neatsitiktinai minimos: kai visa gamta rudenį apmiršta, žmonės taip pat prisimena savo Anapilin išėjusius artimuosius. Ši šventė būdinga žemdirbių tautoms, kurių gyvenime didelę reikšmę turi gamtos ciklas. Rudenį svarbu padėkoti artimųjų vėlėms, kurios su dievais padėjo užauginti puikų derlių. Senasis šios šventės pavadinimas – rudeniniai sambūriai, o šventimo tradicijos reikalavo vaišintis kartu su vėlėmis. XVI a. istorijos šaltiniuose minimas Ilginių pavadinimas Tikriausiai šventė taip vadinta dėl to, kad per Vėlines ilgimasi tų, kurie išėjo“, – kalbėjo etnologas.
L. Klimkos teigimu, krikščioniškosios tradicijos puikiai prisiderino prie baltiškųjų ritualų: pagal krikščionybės tradicijas šią dieną reikia prisiminti mirusius artimuosius bendra malda, o pagoniškosios tradicijos „liepė“ kartu su vėlėmis pasivaišinti.
Paklaustas, ką simbolizuoja Vėlinių žvakės, profesorius sakė: „Pats žvakės deginimo ritualas yra labai senas ir susijęs su baltiškąja kultūra, o žvakių uždegimo ant artimųjų kapų tradicija nėra labai sena. 1880 m. Dzūkijoje esančiame akmens kaime kunigas pasiūlė žmonėms uždegti žvakutes, sakydamas, kad tai bus tarsi simbolinis kapas visiems išėjusiems. Tos žvakės buvo pašventintos ir kiekvienas paėmęs po vieną, nunešė ant savo artimųjų kapų. Nuo to laiko žvakių degimo tradicija paplito visoje Lietuvoje.“
Įdomu tai, kad nuo senų laikų lietuvių laidojimo papročiai buvo siejami su ugnimi. Juk mūsų protėviai beveik du tūkstančius metų degindavo mirusiuosius. Dzūkijoje yra išlikusi tradicija per Vėlines kapinėse sukurti laužą iš senų kryžių ir prie jo pasikalbėti apie tuos, kurie jau apleido šį pasaulį, prisimenami jų geri darbai. Anot L. Klimkos, tokius laužus kuria kapinių vidury, o jei teritorija labai didelė, net ir kapinių kampuose.
Kalbėdamas apie kapų puošimo tradicijas, etnologas pabrėžė, kad puošiant kapus iš protėvių vertėtų pasimokyti santūrumo. Profesoriaus teigimu, ryškiaspalvės gėlės ir dideli paminklai tikrai nesusiję su jokiomis tradicijomis. „Senosioms lietuviškoms kapinėms būdingi mediniai kryžiai ir ošiantys medžiai, kurie tarsi padeda sielai išeiti pas Dievą. Jei artimo žmogaus amžinojo poilsio vieta būdavo paženklinama akmeniu, tai nebuvo prabangus paminklas, o kuklus lauko akmuo“, – sakė L. Klimka.
Vėlinės – tikras darbymetis žvakių ir gėlių pardavėjams. Žvakes gaminančios įmonės vadovas Gintautas Igaris, kalbėdamas apie Vėlines, sakė: „Verslininkai šiai šventei pasiruošia kur kas anksčiau – produkcija jau nuo vasaros sandėliuose laukia rudens. Žinoma, nemažai žvakių importuojamos į Lietuvą iš kitų šalių, bet pirkėjas dažniau renkasi lietuvišką prekę. Dažnai pirkėjas renkasi prekę pagal savo kišenę, o rinktis yra tikrai iš ko: prekybos centruose žvakės kainuoja nuo keliasdešimt centų iki dešimties litų. Pastebime, kad žmonės dažniau perka brangesnes, bet ilgiau degančias žvakes. Lietuviai nėra išrankūs – populiariausios baltos spalvos Vėlinių žvakės“ – apie pirkėjų norus sakė G. Igaris.
Gėlių salono „Nijolės gėlės“ savininkė Nijolė Beliakienė apie tai, kokias gėles dažniausiai lietuviai perka per Vėlines, sakė: „Populiariausios rudenį pražystančios chrizantemos, viržiai, erikos. Perka tiek skintas, tiek augančias vazonėliuose gėles. Džiugu, kad pamažu atsisakoma ryškių spalvų dirbtinių gėlių ir pasirenkamos kuklesnės. Pamažu Vėlinių puokštėse atsiskleidžia subtilumas, ramybė – žmonės renkasi pilkas samanas, blyškesnių spalvų augalus.“
„Kurdami gėlių kompozicijas Vėlinėms, privalome pasirūpinti net tik jų grožiu, bet ir pasistengti, kad jos būtų praktiškos, nenuvartomos vėjo, derėtų prie paminklinio akmens spalvos“, – kalbėjo moteris.
Apie tai, ar sulaukia iš klientų netradicinių pageidavimų, N. Beliakienė sakė: „Žmonės, neseniai palaidoję artimuosius, o ypač gedinčios mamos, dažnai nori kad Vėlinių gėlių kompozicija būtų padaryta labai kruopščiai, su meile ir rūpesčiu“.
Anot moters, dažnai Vėlinių dieną žmonėms nuotaiką sugadina kapinėse siautėjantys vagišiai, kurie pavogtas nuo kapo gėles vėliau paprasčiausiai parduoda.
Prieš Vėlines ne tik žvakių ir gėlių pardavėjai pajuto savo prekių paklausą. Įmonės, teikiančios kapų tvarkymo paslaugas, savininkas Artūras Bormas sakė: „Prieš Vėlines į mus kreipiasi daugiau žmonių, nei kitu metų laiku. Lyginant šiuos ir praėjusius metus, paslaugų poreikis smarkiai nepakito. Lietuviai – santūrūs ir konservatyvūs žmonės, tad kreiptis į įmonę, kad sutvarkytų jų artimųjų kapus, jiems atrodo gėdinga.“
Paklaustas, kokias išskirtines paslaugas teikia įmonė, A. Bormas sakė: „Jei klientas gyvena užsienyje, su juo susisiekę aptariame tai, kaip jis norėtų sutvarkyti artimųjų kapus, o atlikę darbus, siunčiame jam fotografiją ir tik tada gauname atlygį už darbą. Šia paslauga dažnai naudojasi užsienyje dirbantys ir per Vėlines kapų aplankyti negalintys lietuviai.“
