Marius Abramavičius knygoje „Klajūno užrašai“ pasakoja apie Gruziją – valstybę pietų Kaukaze, rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, nuolat viliojančią keliautojus. Vieni dega smalsumu išvysti Kutaisio miestą, į kurį mitologiniai graikų didvyriai argonautai vedami Jasono keliavo ieškoti Aukso vilnos, kitus traukia paslaptingas Vardzios vienuolynas,  XII amžiuje olose įkurtas legendinės karalienės Tamaros.

Knygos autorius Gruziją išmaišė skersai išilgai ir toli gražu ne turistų išmintais takais. Skvarbus fotografo žvilgsnis ir jautri dailininko siela padėjo pamatyti tai, kas ne kiekvienam, besilankančiam Gruzijoje, krenta į akis. Galbūt ir skaitytojai  šioje knygoje iš naujo atras šalį, kurioje auga Troškimų medžiai.

...Paravanis – didžiausias Gruzijos ežeras, plytintis aukštikalnėse, – net vasarą neatrodo jaukus. Visokiais keliais teko važinėti, bet šitas – nuo Ninotsmindos vedantis link Radionovkos, – tiesiog nepralenkiamai nepakartojamas...

Tamsoje ieškom namo, kur gyvena žmogus, turintis raktą nuo stovyklavietės namelių. Aplink visi jau miega, tik šunys loja. Oho, stovyklavietė – tai meteorologinė stotis. Įsikūrusi aukštai kalnuose, ant ežero kranto. Pievoj tikros patrankos sustatytos, į lietaus debesis šaudyti paruoštos. Kai kurių namelių durys užrakintos, kai kurių kambarių langai išdužę, kiti tebėra įstiklinti. Ak, koks džiaugsmas, nes dabar naktis ir lyja čia, 2000 metrų virš jūros lygio.

Duris atidaręs vietinis meteorologas sako:

– Šioj Gruzijos vietoj iškrenta mažiausiai kritulių, tai pašaudom į debesis, kad nepralėktų nepaliję.

O lietus pila, nesiliauja. Man net sunku patikėti, kad būna ir kitaip.

Rytas išaušta ūkanotas. Šalta dulksna krinta ant veido. Plyti atšiauriai didingas ežeras. Tolumoje sniegu spindi Didi Abuli viršukalnė. Ir kelias, ir geležinkelis čia atrodo taip, lyg būtų nutiesti Marse...