Naujiena!!!

Skelbimų paieška

Susisiekime

Nori pranešti apie įvykį, renginį???

El.paštas: naujienos@infomazeikiai.lt

Naujausi komentarai

Artimiausi renginiai

NOEVENTS

Aplankyk!!!

Grupė SEKUNDA
Vestuviniai Muzikantai vestuvėms!

Psichoterapeutė Polukordienė: kiekvieną dieną skaitau gyvą knygą – būnu su kažkuo jo gyvenimo PDF Spausdinti Email
Straipsnį paruošė Administratorius | 2013 m. rugsėjo 08, Sekmadienis, 13:04
Kartais ir didžiausi knygų mylėtojai aprimsta, „atsiskaito“, pereina prie rimtosios, specializuotos literatūros, o grožinę atideda į šalį. Psichologė psichoterapeutė Kristina Ona Polukordienė tam turi prasmingą paaiškinimą: „Man romanas yra mano arba klientų gyvenimas. Tada norisi mažiau skaityti kieno nors sukurtą romaną, kad ir labai menišką.“
Klientai taip pat moko psichoterapeutus


Telefoninės jaunimo pagalbos linijos pradininkė Lietuvoje, viena pirmosios nacionalinės savižudybių prevencijos strategijos kūrėjų nutarė 33 metų darbo patirtį ir žinias skirti nebe visuomeniniams judėjimams, o individualioms psichologo psichoterapeuto konsultacijoms ir paskaitoms Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute Birštone.

„Jaučiausi daug padariusi ir Lietuvai, ir organizacijai, norėjosi užsiimti savo amatu – psichoterapija, – kalbėjo K. O. Polukordienė, kai susitikome jos biure Vilniaus Antakalnio rajone. O pro langą rugsėjo saulė tolumoje šildė dar žaliuojantį Gedimino kalną.

Darbe man tenka daug bendrauti, bet gaunu atlygį – teigiamas emocijas. O štai pas Jus žmonės ateina, kai būna sunku, kai kas nors slegia. Kaip tai veikia Jus? Kaip reikia sielą „išsiskalbti“, ypač, kai taip ilgai dirbate šį darbą?

Ji nesusipurvina. Kaip tik – valosi, – prieštarauja K. O. Polukordienė. – Dirbant psichoterapeuto, psichologo darbą, ne tik mes kažką duodame klientams, surenkame jų kančias. Ne, augame kartu su jais, iš jų mokomės. Tai yra kita veiklos pusė.

Psichoterapeuto darbas, amatas, menas turi savo privalumų, turi sunkumų. Taip, atjauti, išgyveni už klientus. Turi sistemą, padedančią pačiam su tuo tvarkytis, kad nebūtum tik kempinė, kuri visa sugeria. Manau, ne kiekvienas gali būti psichoterapeutu. Ne kiekvienas gali būti žurnalistu. Na, galėti tai gali, bet ne geru specialistu.
 

O ko reikia geram psichoterapeutui: atjausti, bet ir sugebėti atsitraukti, išlaikyti atstumą?

Žinoma. Jeigu neatsitrauksi, bent truputį, – susiliesi su žmogumi. Tada negalėsi jam padėti. Kodėl psichoterapeutai iš principo negali konsultuoti šeimos narių, draugų? Nes tarp jų yra emocinis santykis. Psichoterapeutas klientui yra neutralus žmogus, su juo nesusijęs jokia istorija, konfliktais, džiaugsmais. Jis gali bandyti kartu su klientu nesuinteresuotai pabūti ir padėti jam susigaudyti.

Medicinos ir meno sintezę atrado... psichologijoje

Kalbėdama apie darbą, minėjote žodį „menas“. O juk baigdama vidurinę mokyklą, svarstėte, ką rinktis, – mediciną ar menotyrą. Kas nusvėrė svarstyklių lėkštę į pirmosios pusę?

Dabar nelengva taip greitai atsakyti. Tuo metu tie dalykai mane žavėjo. Domėjausi menais, lankiau dailės studiją. Medicina leidžia padėti žmonėms. Kai vaikystėje klausdavo, kuo noriu būti, tėvai pasakoja, kad mano atsakymai buvo: pirma, skalbėja, antra, gaisrininke. Kaip juokiuosi, nelabai nuo to nutolau savo darbe.

Pradžioje rinkausi tarp gana priešingų dalykų. O sintezę, kažkokią, aptikau psichologijoje. Mąsčiau apie meno psichologiją, bet paskui labai aiškiai kelias mane vedė į klinikinę psichologiją, psichoterapiją. Tai – mano kelias. Atėjo atsakymas, kad čia yra mano vieta, tai noriu daryti.

O menas išliko tokiu atšvaitu, aidu. Karts nuo karto taikau meno terapiją, bet ji neturi nieko bendro su tikruoju menu. Čia jis tėra išraiškos būdas, nebūtina turėti gabumų tapyti ar paišyti.

Kokios meno rūšys Jums padeda pailsėti, rasti nusiraminimą ar įkvėpimą?

Pačioje pradžioje turbūt buvo dailė. Ne, vis dėlto muzika, kai man nupirko pianiną ir pasamdė mokytoją. Dar gitara pati groti išmokau, su „mazoliais“ ant pirštų. Menas man visada buvo saviraiškos forma. Seniau turbūt nebūdavo Vilniuje spektaklių, kurių neaplankyčiau. Man labai patiko baletas. Dabar nesinori į teatrą.

Iš tikrųjų čia slypi esmingesnis dalykas. Prieš maždaug dešimt metų aptikau, kad ne taip, kaip anksčiau, noriu skaityti grožinę literatūrą. Skaityti pradėjau anksti, nuo ketverių. Dar pykdavau, kad darželyje netikėdavo, kad neapsimetu, o iš tikrųjų skaitau.

Labai daug vėliau skaičiau, tai yra mano turtas. O paskui pastebėjau, kad mažiau noriu skaityti, mažiau eiti į teatrą (nebent visų labai aprašytas ar nuskambėjęs spektaklis būtų). Jaučiau, kad mane tai mažiau traukia. Pasikalbėjusi su savimi, supratau, kad čia yra darbo įtaka.

Kiekvieną dieną skaitau gyvą knygą. Kiekvieną dieną būnu su kažkuo jo gyvenimo istorijoje, kuri yra tikra ir nepakartojama. Žinoma, negali taip tiesiogiai paralelės išvesti su tikra knyga, bet tai mane užpildo tam tikru turiniu. Tada norisi mažiau skaityti.

Nesakau, kad išvis neskaitau, bet labai atsirenku. Dabar renkuosi, ko reikia dėstymui, knygas apie psichologiją, psichoterapiją.

Minėjote, žmonių išgyvenimai Jus užpildo. Bet kažkaip vėl reikia savyje ištuštinti tą indą, kad galėtumėte jį pripildyti kitomis istorijomis?

Čia turbūt daugiau yra poreikio dalykas. Tarkime, neskaityti romanų. Man romanas yra mano arba klientų gyvenimas. Tada norisi mažiau skaityti kieno nors sukurtą romaną, kad ir labai menišką.

Apie netektis. Ypač tas, apie kurias tylima

Skaitydama „gyvas knygas“, kad ir kokios jos būtų unikalios, per didelę darbo patirtį greičiausiai galėjote išvesti ir apibendrinimą, kas labiausiai žeidžia žmogui sielą?

Kiekvienam – savas smeigtas. Na, yra ir universalių traumų. Tokių, kurios kiekvieną žeidžia stipriai, tarkime, artimų žmonių netektys, savižudybės, seksualinė prievarta. Kiekvienas turi savo silpnas, jautrias vietas, į kurias reaguoja. Tai yra labai individualu.

Esate išleidusi keturias knygas. Viena jų – „Netekčių psichologija“. Nėra žmogaus, kuris nebūtų ko nors netekęs. Bet, kuo skiriasi toji, kai artimieji ar draugai lieka su žinia, kad žmogus pats sau atėmė gyvybę?

Iš vienos pusės, niekuo. Skausmas yra visada didelis, kai miršta kažkas iš artimų, svarbių žmonių. Kitas dalykas, bet kokių netekčių niekada negalima lyginti. Kartais, atrodo, tam lengviau, o kitam sunkiau. Tik tas žmogus žino, ko jis neteko, ką jam tą reiškia. Kančios negalima lyginti.

Kai žmonės nusižudo, tada, pabrėžiu, tik labai santykinai, ši netektis priskiriama prie sunkesniųjų.

Tam yra kelios priežastys. Pirma, savižudybė vis dar yra visuomenėje tabu. Gal dabar kiek mažiau, bet išlieka ta tyla, jausmas, kad tai yra negerai, gėda, kad kažkas iš artimųjų nusižudė. Tai labai apsunkina žmonių, išgyvenančių netektį, būseną.

Kitas dalykas, kiekvienas, kurio artimasis nusižudė, jaučiasi paliktas, atstumtas, nesuprastas. Po artimųjų savižudybės žmogus lieka su tokiu ypatingai dideliu kaltės, gėdos jausmu. Ir juo pasidalyti nelabai gali, bijo net to žodžio „savižudybė“. Žmonės retai sako „nusižudė“, dažniau: „išėjo“, „paliko“, „mirė“, „kai tai atsitiko“.

Gerai, kad visuomenėje vyksta įvairių judėjimų, kurie aiškina, kad artimiesiems neturi būti gėda, kad jie yra verti paramos, pagalbos. Tai yra itin sunkus, didelis išgyvenimas, kurį užsidarę savyje žmonės nešioja. Tai veikia jų gyvenimus.

Rugsėjo 10-ąją, Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, prasidės iniciatyva „Tyla žudo“, ši lies savižudybių klausimą. Atsižvelgus į nusižudžiusiųjų skaičius, greičiausiai nerastume Lietuvoje šeimos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų to paliesta, o visi slepiasi pakampiais, nenori apie tai kalbėti.

Tame yra istorinės, kultūrinės šaknys. Savižudybė krikščioniškajame pasaulyje yra savaip pažymėta. Susiklosčiusi tradicija ilgai ir giliai veikia žmones. Apie savižudybes garsiau pradėta kalbėti neseniai. Iniciatyva „Nebijok kalbėti“ gimė Jaunimo psichologinės paramos centre, paskui ją perėmė Jaunimo linija. Tokių iniciatyvų yra, bet jos paskęsta informacijos sraute.

Kartais mane apima jausmas, nors ir tą padarėme, ir tą padarėme, o atrodo, vis tiek žmonės nežino... Matyt, tai yra iliuzija, kad tokiame informaciniame sraute, paminėjus kartą ar kelis kartus, arba „pakabinus“ internete, visi bėgs skaityti, ir būsi pastebėtas. Šitokiame sraute reikia sugebėti atsirinkti. Tikiuosi, pamažu tos žinios pasieks nusižudžiusiųjų artimuosius, keisis jų požiūris, bet labai lauktinas ir valstybės požiūris į savižudybių problemą.

Nelaimingi žmonės laimingos šalies nesukurs

Skirtingi pašnekovai, kiekvienas iš savo varpinės, pastaruoju metu pasakė vieną ir tą patį dalyką, kad Lietuvos gyventojai per pastaruosius 20 metų išgyveno psichologiškai sunkius pokyčius. Jų psichikos sveikata nėra vien jų, bet ir valstybės reikalas. Ar Jūs, kaip viena pirmosios nacionalinės savižudybių prevencijos strategijos kūrėjų, jau pavargote apie tai kalbėti?

Ne tik Lietuvoje tie pokyčiai vyksta. Ši savižudybių problema yra aktuali ir Baltijos, ir Skandinavijos šalims, ir Rusijai. Bet yra šalys, kurios įgyvendino prevencijos strategijas, ir sumažino savižudybių skaičių. Pas mus apie tai kalbama , bet nedaroma. Tam valstybė turi skirti atitinkamus finansus, kitaip ta strategija, kaip nutiko su mūsų rengta primąja, lieka popieriuje.

Dabar vėl kyla banga ir Seime darbo grupės steigiamos… Atsargiai tai stebiu ir klausau. Tai yra valstybės prioretito klausimas. Politikai neturi pakankamo suvokimo, kad Lietuvoje psichikos sveikata turėtų būti vienas iš prioritetų.

Valstybė, kurioje gyvena sergantys ar blogai besijaučiantys žmonės, negali nieko gero sukurti?

Taip. Manau, toks atsainus ar net nebrandus požiūris į žmonių sveikatą, mums kainuoja ir kainuos, kol nebus tam tikrų pokyčių. Yra pas mus, kaip juokais vadiname, pranašas, mūsų kalbėtojas Dainius Pūras. Galiu po kiekvienu jo žodžiu pasirašyti.

Žinote, pati aktyviai kalbėti, nesakau, kad neturiu jėgų, bet matau daugiau prasmės individualiame darbe ar dėstydama taikydama žinias.

Yra pokyčių, negalima jų nematyti, reikia jais pasidžiaugti. Dėl mūsų, dirbančių šioje srityje, bendrų pastangų atsiranda daugiau dėmesio visuomenėje šiai problemai, keičiasi santykis į krizines problemas. Jau suvokiama, kada žmonės yra sukrėsti, kada išgyvena krizes, kad jiems reikia paramos.

Žmonės keičiasi, net žiniasklaida keičiasi. Kažkada pirmame laikraščio puslapyje būdavo pasikorusio žmogaus nuotrauka su detaliu aprašymu. Dabar prie žinutės apie savižudybę galima rasti surašytus psichologinės paramos tarnybų telefonus.

Pokyčiai yra, jie vyksta. Kai asmeniškai tame esi, supranti, kiek laiko tam prireikė – beveik dvidešimt metų, – kad tai pasikeistų. Ir šitie pokyčiai dar netenkina. Dabar reikia politinės valios tam, kad savižudybių skaičius būtų sumažintas bent iki europinių vidurkių.

Pritariu, bet įžvelgiu ir dar pačiuose žmonėse slypintį norą užsiimti savigyda, Kaip rodo tyrimai, lietuviai patys sau geriausi ir kūno, ir sielos gydytojai: „Ai, geriau knygą paskaitysiu, ai pasitarsiu su draugais, kaip nors pats susitvarkysiu“…

Dantų sau niekas netaiso ir operacijų sau nedaro, – nusijuokia O.K. Polukordienė. – Bet ir čia matau gerų pokyčių. 33 metus dirbu psichikos sveikatos priežiūros srityje, gal anksčiau buvo vengiama kreiptis į „psi“ specialistą, slepiama, kad apie tai, kas nors nesužinotų. To dabar nėra. Santykis pasikeitė. Žmonės jau geriau orientuojasi, kas yra psichologas, psichoterapeutas, kokias problemas jie sprendžia.

Jaučiu, kad manęs dabar, kaip tokios srities specialisto, bijo mažiau. Ir drąsiau kreipiasi. Viskas keičiasi.

Akivaizdu, kad negali visada pats viską padaryti, pradedant kūnu, ir baigiant siela. O koks turi būti tas signalas, kad reikia specialisto pagalbos? Visuomenė žino, kaip reaguoti į kūno signalus, kai skauda, nekyla klausimų, kodėl reikia kreiptis į gydytoją. O dvasinė savijauta yra kaip ir antraeilis dalykas.

Ir mūsų tradicinė medicina orientuota į fizinį kūną, o ne į visumą. Žmogus – ne tik kaulai ir mėsa. Svarbu, ką jis jaučia, kaip jis įveikia problemas.

Ką žmogus pasirinktų, ar automobilio remontui skirti 100 litų, ar psichikos sveikatos priežiūros specialisto konsultacijai? Ši jam atrodo labai brangi.

Automobiliui negaila, o sau pagailime. Gal išmoksime ne tik daiktus mylėti, bet ir save?

Kai psichologinė savijauta gera, jūs tris mašinas uždirbsite. Psichologinė savijauta yra be galo didelė sveikatos dalis. Čia dar yra kur šviesėti mūsų visuomenei, kad žmonės į tai daugiau kreiptų dėmesį.

Populiariosios psichologijos knygų yra daug. Nemažai jų galima surasti ir internete. Specialistai, psichologijos žurnalai, per socialinius tinklus gali prieiti prie tikslinės grupės, gana intymiai ir jaukiai bendrauti su žmonėmis. Kiek čia technologijos mums gali pasitarnauti?

Kaip jau sakiau, mūsų klientai, mus moko, skatina tobulėti. Jei jie gyvena socialiniuose tinkluose, turi su tuo problemų, reikia mums irgi tai patirti. Ir technologijos, ir socialiniai tinklai tada tampa tokiu visuotiniu reikalu. Bet šie dalykai nekompensuoja bendravimo trūkumo, susvetimėjimo, kuria iliuziją, kad visi yra arti, draugų turi tūkstantį ar du.

Kiek Jūs turite draugų?

Su buvusiais savanoriais dabar yra apie 180. Nedidinu šio skaičiaus. Netvirtinu nepažįstamų žmonių. Į„Facebooką“ nekeliu nieko asmeniško, nebent šuns nuotrauką, – psichoterapeutė turi čiau čiau veislės pagyvenusį, beveik dvylikos metų, patiną Čiavį. – Įdedu straipsnį, kuris man patiko, ar gamtos nuotrauką. Jie – ne mano, bet man asmeniškai kažkuo įspūdingi. Nerašau komentarų, su niekuo nediskutuoju. Jei ką noriu pasveikinti, parašau žinutę asmeniškai.

Man tai yra neišvengiama sritis, kurioje tokiu būdu sau radau vietą. Į ją žiūriu kaip į gatvę, nes tai yra vieša vieta. Joje reikia laikytis viešumoje priimtinų bendravimo taisyklių.

Jeigu žmogus moka atsirinkti tame pačiame tinkle ar internete, ten galima rasti, ko pats kartais ir nepastebi bendrame informacijos sraute. Bet problemos esmė dabar yra ta, kad žmogus sugebėtų atsirinkti, kas jam yra svarbu.

Vertybių filtras ir visa gelbstinti gamta

Turite galvoje, kad valgį, gėrimą mokame atsirinkti, o informacijos – ne, nors ji irgi gali būti nuodinga?

Taip. Ir knygyne, ir internete galima rasti tokių psichologinių knygų, kurios su psichologine literatūra neturi nieko bendro. Nors ten kalbama apie psichologiją, apie sapnus, praeitus gyvenimus, gal ten atrasite, kad kažkada buvote karys, kuriam pašovė nugarą, dėl to jums dabar ją skauda.

Tokias knygas kažkas verčia, kažkas jas leidžia. O ką jau kalbėti internete, ką ten rasite... Žodis „psichologija“ yra populiarus, bet atsirinkti yra labai svarbu. Tai galima padaryti pagal autorius, kurie baigia mokslus, atsakingai dirba. Jie rašo apie tai, kas nepakenks. O tokioje bendroje informacinėje erdvėje galima rasti dalykų, kurie sukelia neigiamas pasekmes, jie gali pakenkti.

Internete galima surasti ir tokį puslapį kaip Gedintiems.lt. Užsienyje tokie yra mokami, o pas mus ne. Tai buvo mano idėja, kurią dabar prižiūri Krizių centras. Didžiuojuosi šiuo puslapiu. Čia žmonės gali įdėti artimo žmogaus ar augintinio nuotrauką, uždegti jiems žvakelę.

Čia jie gali rašyti savo išgyvenimus, vieni kitus palaikyti, paguosti. Kasdieniame gyvenime tokiems išgyvenimams vietos lieka vis mažiau, jei žmonės gyvena internete, mes irgi turime ten būti, stengtis ten jiems padėti. Tame puslapyje yra nurodyti kontaktai tiems, kurie nori kreiptis pagalbos.

O atsirinkti galima išmokti, tai yra įgyjamas jausmas. Žinoma, pirmiausia tėvai skiepija vertybes, paskui mokykla, tada žmogus jau pats turi atsirinkti. Šito gebėjimo žmonėms labai trūksta. Dabar yra didelis materializmas, didelė vertybinė krizė. Pasaulis šiuo metu yra pasimetęs. Kaip ir žmonės.

Spaudoje, kalbėdama apie likimą, sakėte, kad esate įmesta į gyvenimą ir turite išgyventi. Kas padeda išplaukti, už kokio šiaudo ar rąsto kabinatės?

Čia yra vieno iš egzistencinės filosofijos ir terapijos pradininko Martino Heidegerio frazė. Sutinku su juo, esu įmesta gyvenimą. Galbūt kažkas kitaip galvoja. Nesirinkau šito gyvenimo, tai yra duotybė: gimiau Lietuvoje, Vilniaus mieste. Klausimas, ką darau su ta duotybe. Neemigruoju iš Lietuvos ir neemigruosiu. Ką pasirenku? Duotybė yra tai, ko negali pakeisti, šia prasme esame visi įmesti į gyvenimą.

Ką darau, kai man būna sunku? Labai svarbu kalbėti. Kalbu su draugais, kuriais pasitikiu. Nelaukiu, kad jie man pasakys, ką daryti, bet išklausys, gal taps aiškiau, lengviau.

Gamta, man ji padeda. Vertinu buvimą tikroje, laukinėje gamtoje prie ežero ar miške. Nemėgstu poilsio namų, sanatorijų, kur viskas yra iščiustyta. Tokia gamta leidžia ir liūdėti, ir džiaugtis, pasijausti natūraliau. Gamtą renkuosi ne tik, kai sunku, bet ir kai gera būna.

Šuniui galiu pasakyti, kas man negerai. Gyvūnai labai padeda. Su jais sieja besąlygiškas abipusis ryšys. Jei kalbame apie šunis, jų meilė šeimininkui yra besąlygiška. Ją tikrai labai sunku rasti tarp žmonių.

Visi siekia, geidžia svajoja apie tokį besąlygišką priėmimą, kad mylėtų tokį, koks esu, – piktą, seną, negražų, suirzusį... Šuo tokį priima, o artimas žmogus – ne visada, – šypteli patyrusi psichologė psichoterapeutė K. O. Polukordienė.



 
Kiti straipsniai šioje kategorijoje
Pridėti naują komentarą
Ponia Nora  - Įperkamos paskolos   |2016-06-03 01:21:43
Ar jums reikia skubiai paskolą? Ar jums skolos? jums reikia skubiai paskolą
finansuoti savo verslą ?, jums buvo atimta jūsų banke, nerimauti ne daugiau,
mūsų paslaugos yra greitas, paprastas ir saugus paskolas dabar bet kokiomis
aplinkybėmis. Skolintis iki 2,000 euro - 1,000.000 eurą Šiandien! Susisiekite
su mumis ir paskolų informacijos šiuo adresu:
noramildred.loan@hotmail.com

Pastaba: Jūs tikėtis preliminarų atsakymo
ir finansavimo per 24 valandas

Linkėjimai.
Ponia Nora
Dubril Loan Firm   |2016-02-13 12:17:19
Mes ne Dubril Paskolos Įmonė siūlo užtikrintas ir neužtikrintas paskolas
asmenims, privačių ir viešosios įstaigos.
Mūsų palūkanų norma yra už
prieinamą norma 2% ir mūsų paskolos procesas / pirkimai yra geriausias jums
gali kada nors gauti.
Siūlome jokios paskolos ir bet kurio protingo
priežasties sumą.
Susisiekite su mumis šiandien jūsų paskola per,
Paštas:
dubrilloanfirm@gmail.com
Skype: dubrilloanfirm
KOMENTARAI
Vardas:
El. paštas:
 
Komentaro pavadinimas:
Žemiau galite rašyti savo komentarą:
:angry::0:confused::cheer:B):evil::silly::dry::lol::kiss::D:pinch:
:(:shock::X:side::):P:unsure::woohoo::huh::whistle:;):s
:!::?::idea::arrow:
Įveskite paveiksliuke matomus simbolius.

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."

KOMENTARAI

Sukūrė Inforena   Kuriant panaudota atvirojo kodo TVS Joomla