Naujiena!!!

Skelbimų paieška

Susisiekime

Nori pranešti apie įvykį, renginį???

El.paštas: naujienos@infomazeikiai.lt

Naujausi komentarai

Artimiausi renginiai

NOEVENTS

Aplankyk!!!

Grupė SEKUNDA
Vestuviniai Muzikantai vestuvėms!

Eksperimentas: ar yra lengvas būdas mesti rūkyti? PDF Spausdinti Email
Straipsnį paruošė Administratorius | 2012 m. lapkričio 25, Sekmadienis, 07:31

Rūkau devynerius metus. Tiksliau, 3279 dienas. Kasdien į save sutraukiu apie pakelį cigarečių. Darau tai todėl, kad man patinka. Kaip ir dauguma kitų rūkančiųjų.

Viską žinau apie baisius rūkymo padarinius, bet iki šiol negalėjau sustoti, kol vieną dieną nepasiryžau pabandyti mesti.
Visada tikėjau, kad rūkymas padeda išgyventi akimirkos džiaugsmą. Atrodo, net pats Vilnius tampa gražesnis, prisidegus cigaretę ant kalno prie Gedimino pilies.


   
Bet jau pradėjau pastebėti, kaip apsunko mano kvėpavimas lipant laiptais. O ką kalbėti apie bandymus pasivyti nuvažiuojantį autobusą! Jaučiuosi taip, tarsi plaučiai būtų pilni dūmų. Juos pripildyti gryno oro tampa vis sunkiau.

Kažkuriuo metu supratau, kad mano uoslė jau atskiria tik ypač stiprius kvapus. Skonio receptoriai taip pat atbuko. Visas maistas man daugmaž vienodo skonio, kurį išskiriu dėl skirtingo druskos ar cukraus kiekio.

Knygos galia


Nepaisant nedidelių sveikatos sutrikimų, brangstančių cigarečių, draugų priekaištų dėl besaikio rūkymo – niekada net nebandžiau rimtai atsikratyti šio įpročio. Jei tik kas bandydavo įkalbinėti, atsakydavau: aš nenoriu mesti rūkyti. Ir, tiesą sakant, niekada ir nesuvokiau, kad rūkymas iš tikrųjų yra kažkas blogo.

Prieš daugiau nei penkerius metus Lietuvoje kilo naujųjų laikų Biblijos – Alleno Carro knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ – bumas. Dar nebuvau girdėjusi apie šią knygą, o mano draugas jau tada lyg užkerėtas pasakojo apie stebuklingą lengvą būdą atsikratyti priklausomybės nuo rūkymo. Skubu pastebėti: jis vis dar sėkmingai rūko.

Tiesa, girdėjau daugiau sėkmės negu nusivylimo istorijų, todėl nusprendžiau pabandyti pati.

Taip, aš vis dar rūkau. Prieš porą metų pasiskolinau knygą ir pradėjau skaityti. Tai pakartojusi mažiausiai dar tris kartus ir pasiekusi 20 puslapį, ją atidėdavau rytdienai. Aš  tiesiog nebuvau pasirengusi atsisakyti cigarečių.

Prieš keletą dienų ši knyga vėl atsitiktinai pateko į mano rankas. Pasiryžau ją perskaityti iki galo. Mintis, kaip atrodysiu ir jausiuosi dar po 9 rūkymo metų, mane paveikė stipriau negu paskutinės cigaretės baimė.


23-iasis puslapis


Laikydama knygą rankose, vis dvejoju atversti pirmąjį puslapį ir tiesiog pradėti. Prieš tai, žinoma, dar užsirūkau.

„Skaitymo metu nėra jokio būtinumo lėtinti rūkymo tempus arba visiškai liautis rūkyti“, – nurodo A.Carras. Apsidžiaugiu, kad šį tiesos momentą galima dar kuriam laikui atidėti. Beje, juk esu įtikėjusi, jog niekada nemesiu rūkyti. Lygiai taip pat, kaip buvau įtikėjusi, jog niekada netapsiu rūkančiąja, kai, pasislėpusi su draugais balkone, pagal jų nurodymus įtraukiau pirmuosius dūmus.

Įveikus 23 puslapius, pasidaro nuobodu. Atidedu knygą rytdienai. Savaitgalį tai pasikartoja dar du kartus. Galiausiai nusprendžiu nebekvailinti savęs ir pradedu knygą skaityti nuo pradžios.

Cigaretės visada figūravo bet kokioje mano veikloje. Jei turėdavau dalyvauti ten, kur laukė daug nepažįstamų žmonių, vildavausi, kad, rūkydama prie įėjimo, su kuo nors susipažinsiu.

Kavos gėrimo ceremonija su draugais man atrodė maloni tik todėl, jog žinojau, kad, siurbčiodama juodą kavą, galėsiu užsirūkyti. Taip ruošdavausi ir stresinėms situacijoms – iš anksto nusipirkdama papildomą pakelį cigarečių. Jeigu netyčia prireiktų.

Dar vienas privalumas – rūkymo sukuriamas bendrumo jausmas. Universitete rūkydavome per kiekvieną pertrauką. Visiems kone vienu metu užgesinus cigaretę, apimdavo svaigus bendrumo jausmas. Spėju, tokia ir yra rūkymo poetika.


Ne, gerbiamas A.Carrai, aš niekada rimtai ir nuoširdžiai nesigailėjau, kad rūkau.

Skaitydama apie rūkymą, galvodama apie rūkymą, pradėjau jautriau reaguoti net į cigarečių kvapą. Anksčiau beveik neužuosdavau į kambarį patenkančio kaimynų rūkalų kvapo. O dabar jaučiu. Viskas, apie ką šiuo metu galvoju, yra užsirūkymas. Lyg tyčia knygos autorius primena, kad man nebūtina mažinti rūkalų kiekio. Nemažinu, todėl einu pasiimti cigaretės.

Rūkydama iš draugo sulaukiu trumposios žinutės: „Na, ar jau metei rūkyti?“. Susinervinu. Surūkau dvi iš karto.

Trečią kartą per tą pačią savaitę artėju prie kritinio 23-iojo puslapio. Nenorėčiau rytoj pradėti skaityti knygos penktą kartą.

A.Carras ragina mane atsakyti sau į tris paprastus klausimus. Ką man suteikia rūkymas? Be abejo, malonumą, atsipalaidavimą, leidžia trumpam nuo visko pabėgti ir pabūti su savimi, palengvina susipažinti su kitais žmonėmis. Ar tikrai rūkymas man teikia malonumą? Taip. Manau, jei ne, tai nerūkyčiau. Nejau aš tikrai noriu gyventi, mokėdama didžiulius pinigus, kad dusčiau, kišdama į burną šiuos bjaurius daiktus? Prisipažįstu, pinigų man labai gaila.

Po to autorius man paprieštarauja, sakydamas, kad iš tikrųjų iš rūkymo aš negaunu nieko. Absoliučiai. Jei būtų galima su autoriumi padiskutuoti gyvai, vargu, ar turėčiau  argumentų, kad įtikinčiau jį, jog rūkymas man suteikia naudos ar bent jau malonumą.

Esu aistringa. Rūkalė


Pasiekiau 47 knygos puslapį. Vadinasi, peržengiau savo pačios limitą. Ta proga, apsimuturiavusi paltu ir kepure, einu užsitraukti cigaretės.

Nustembu: rūkydama galvoju apie tai, kokius pojūčius man sukelia rūkymas. Prisidegusi ir įtraukusi pirmąjį dūmą, žinoma, patyriau tą išganingąjį malonumą, aiškinamą kaip nikotino priklausomybės patenkinimą. Burnoje kartus skonis. Jis yra visuomet, gal tik dažnai neatkreipiu į jį dėmesio. Kvapo neužuodžiu. Suvokiau, kad rūkydama nekvėpuoju per nosį. Kartais pajuntu dieglius kažkur krūtinėje. Suledėjusiais pirštais užgesinu cigaretę.

Visi įvykiai, įstrigę man į atmintį, buvo palydėti cigaretės. Niekada nebandžiau atskirti įvykio nuo cigaretės. Klausiu savęs, ar prisimenu juos dėl pačių įvykių svarbos, ar tik dėl to, kad paskui užsirūkiau. Prisipažįstu, vis dažniau nebeteikiu svarbos įvykiui – koncentruojuosi į rūkymo procesą, einantį po.

Anot knygos, esu aistringa rūkalė. Tokia, kuri, nors negali, bet sau tai leidžia, netiki, kad rūkymas iš tikrųjų kenkia sveikatai ir spjauna į visuomenės pasmerkimą. Tačiau A.Carro paskatinta, vis dėlto nusprendžiu apskaičiuoti, kiek apytiksliai pinigų išleidau cigaretėms per savo gyvenimą.

 
Pavalgyti ar parūkyti?


Per pastaruosius metus dūmais paleidau 2500 Lt. O tai reiškia, kad devyni rūkymo metai man kainavo apie 19300 Lt. Įspūdingi skaičiai. Anksčiau cigarečių kainos buvo daugiau nei perpus mažesnės. Su kiekvienu cigarečių akcizo didinimu tikėjausi nebeįpirksianti cigarečių ir nustosianti rūkyti. Tačiau taupiau kitur. Būdavo ir tokių akimirkų, kai iškildavo hamletiškas – pavalgyti ar parūkyti? Parūkyti.

Visada žinojau, kad rūkymas yra mano silpnybė. Ir guodžiausi, kad iš didžiųjų blogybių, tokių kaip alkoholizmas ir narkomanija, pasirinkau mažiausią. Knygos autoriaus nuomone, rūkymas yra priklausomybė nuo narkotiko nikotino. Nebeturiu kuo savęs guosti.

Puslapis po puslapio skaitau knygą ir vis žiūriu į laikrodį. Tuoj užsidarys parduotuvės, o pakelyje liko tik dvi cigaretės. Abejoju, ar man pavyks ištempti naktį. Nusprendžiu, kad turės užtekti. Skaitau toliau. Po dar penkių minučių rengiuosi ir per lietų lekiu į parduotuvę.

Iš pradžių cigarečių skonis man atrodė bjaurus kaip ir kitiems. Spjaudydavomės, svaigdavo galva, pykindavo, bet vis tiek rūkėme, pasislėpę už mokyklos. Dar ir dabar pasitaiko tų rytinių cigarečių, kurių nepajėgiu surūkyti iki galo. Manyje „sukauptos viso pasaulio šiukšlės“ – knyga man pateikė ypač tikslų savijautos, rūkant tik ką pabudus, apibūdinimą. Tačiau kuo daugiau cigarečių surūkau per dieną, tuo silpniau išvis jaučiu kokį nors skonį. Kaip ir vis rečiau suvokiu momentą, kad rūkau.

Po truputį pradedu patikėti kai kuriais faktais, dėstomais knygoje. Nuosekliai laikausi autoriaus nurodymų, stengiuosi jo žodžių nepriimti pernelyg ciniškai, tačiau tai, kad jis po keletą kartų skirtingose vietose atkartoja ištisas pastraipas, mane ypač erzina. Ne, aš nemanau, kad toks metodas man padeda geriau suprasti jo žodžius. Tokiu būdu su kiekvienu sakiniu aš jaučiuosi vis labiau kalta dėl to, kad kažkada nuo vienos vienintelės cigaretės prasidėjo mano, kaip rūkalės, karjera.

83 puslapyje pagaliau pasiūloma užsirūkyti. Net jeigu tai reikštų vidurį nakties, audrą lauke ir žieminių drabužių vilkimąsi. Nurodoma, kad, užsidegus cigaretę, būtina įtraukti šešis gilius dūmus ir paklausti savęs, kas, po galais, tokio stebuklingo ir mane traukiančio yra cigaretės skonyje. Užsirūkau. Įtraukiu šešis dūmus. Užgesinu. Puikiai suvokiu, kad iš esmės šis skonis yra lygiai toks pat, kaip užsirūkius pirmąjį kartą.

Išsigąstu, kai knygoje pradedamas aptarinėti momentas, labiausiai tinkamas užgesinti paskutinei cigaretei. Tas momentas nenumaldomai artėja ir aš pati turėsiu jį paskirti. Nuosprendį nustoti rūkyti. Galbūt, kai pasibaigs pastarasis cigarečių pakelis. O gal geriau po savo gimtadienio? Po Naujųjų metų? A.Carras meta iššūkį, sakydamas, kad labiausiai tinkamas momentas yra dabar, užvertus paskutinį knygos puslapį.

Ar aš to noriu?

Ar įsivaizduoju savo gyvenimą be rūkymo? Ne. Kartais jaučiuosi taip, lyg rūkau nuo pat pirmos minutės, kai atėjau į šį pasaulį. Aš vargiai prisimenu, koks buvo mano gyvenimas iki tol, kol pradėjau rūkyti. Sunkiausia įsivaizduoti save be cigaretės tais momentais, kai kartu su draugais gersiu vyną ir dauguma jų beveik vienu metu griebsis cigaretės, kai trumpam sustosiu pasigrožėti rudens spalvomis ir neturėsiu tam paaiškinimo, kai susinervinsiu, kai...

Pamenu, kartą diskutavome, kaip norėtume praleisti paskutines savo egzistencijos akimirkas, jei šiemet, kaip ir žadama, pagaliau ateitų pasaulio pabaiga. Kai nerūkantieji vardijo žmones, vertus pasimatymo, muzikos įrašus, vertus paskutiniųjų minučių, aš buvau tikra, kad tuo metu norėčiau sėdėti ant kokio kalno viršūnės ir tyloje rūkyti cigaretes, laukiant tos paskutiniosios.

O, pagaliau. 107 knygos puslapyje esantis skyrius vadinasi „Lengvas būdas mesti rūkyti“. Buvau pagalvojusi, kad to būdo taip ir nesužinosiu. Apėmė savotiškas džiaugsmas, kad man bus atskleistas tas paslaptingasis, stebuklingas būdas.

Nė velnio – instrukcija labai paprasta, jos dėl besiruošiančiųjų skaityti knygą nepateiksiu. Tačiau prieš ją vykdydama, turiu nuspręsti, kad noriu daugiau niekada neberūkyti. Pirmoji mintis: ar aš tikrai noriu daugiau niekada neberūkyti? Matyt, knygos autorius, išgirdęs mano pasvarstymus, pasakytų, kad aš vis dar bijau. Ir pasiūlytų knygą perskaityti dar kartą. Abejoju, kad to norėčiau.

Užsirūkau. Galvoju, kas būtų, jeigu ši cigaretė būtų lemtinga. Jeigu ji būtų ta, po kurios baisiausias nuosprendis, plaučių vėžys, taptų mano realybe. Spjaunu tris kartus per petį ir pabeldžiu į medį. Užgesinu. Mano pirštai stipriai dvokia nikotinu.


„Ar aš įstengsiu mesti rūkyti, kol mirsiu?“ – tai klausimas, kilęs vienam iš A.Carro pacientų. Kartais jis kyla ir man.

Pasiekiu knygos skyrių apie paskutiniąją cigaretę. Jo laukiau su nerimu. Taip, su daug kuo, kas parašyta knygoje, aš nesutinku. Tačiau nepaneigsiu to, kad jaučiu jos daromą poveikį.

Tiesą sakant, jau beveik patikėjau, kad galiu ir net noriu mesti rūkyti. Tačiau prašymas nusistatyti konkretų momentą, kada surūkysiu savo paskutinę cigaretę, kai ką tik nusipirkau naują pakelį, mane glumina.

Ar aš tikiu savo sėkme – klausiama knygoje. Greičiau ne negu taip. Kiekvienas rūkantysis giliai viduje tiki, kad ateis tokia diena, kai jis nustos rūkyti. Slapčia jis tos dienos viliasi ir laukia. Knyga man padėjo suprasti, kad aš tikrai pavargau nuo cigarečių.

Ar mano ateitis man atrodo niūri ir miglota? Sunkiai įsivaizduoju daugelį savo kasdienybės akimirkų be cigaretės, bet mintis tiesiog nustoti rūkyti mane šiuo metu žavi labiau negu mintis apie mirtį su smilkstančia cigarete tarp pageltonavusių pirštų.

Paskutinis puslapis. Skaitydama šį, tokį lengvą būdą mesti rūkyti, surūkiau 27 cigaretes.

Paskutinė cigaretė

Baigusi skaityti, jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Atrodo, paslapčia tikėjau, kad įvyks kažkas nepaprasto. Na, bent jau turėjau išgirsti fanfaras. Niekas nepasikeitė. Suvokiu, kad knygą į rankas paėmiau tik dėl pasitikėjimo savo jėgomis stokos. Po teisybei man buvo reikalingas objektas, kuriam suversčiau visą atsakomybę nesėkmės atveju. O aš, sužinojusi A.Carro atrastą lengvąjį būdą, buvau palikta priimti sprendimą savarankiškai.

Suprantu, kad, jei nuspręsčiau, jog paskutinę cigaretę užgesinsiu šiandien vakare, ryte atsikėlusi, bėgčiau į parduotuvę nusipirkti cigarečių. Ir vėl traukčiau dūmus į savo pajuodusius plaučius. Nuoširdžiai norėdama mesti rūkyti, savo paskutinę cigaretę gyvenime turiu užgesinti būtent dabar.

Ta proga pasidariau kiek per stiprios kavos ir patogiai įsitaisiau fotelyje balkone. Laikydamasi knygos nurodymų, ištariau sau, kad tai yra mano paskutinė cigaretė. Prisidegu. Suvokiu, kad niekada nebandžiau įsisąmoninti tikrosios rūkymo žalos ir beprasmiškumo.

Tas tris minutes giliai ritmiškai traukiu į save cigaretės dūmus, nusiteikdama pozityviai. Ir galop patikiu, kad tai gali būti mano paskutinioji. Nepaisant to, kad kišenėje jų turiu dar 15. Surūkau ją iki pat galo. Kol pradeda deginti lūpas ir gerklę. Užgesinu cigaretę su šypsena. Vėl laukiu nušvitimo, energijos antplūdžio ar bent kokios pergalės muzikos galvoje. Tyla. Niekas nepasikeitė. Vis dėlto pasijuntu taip, lyg niekada ir nebūčiau pradėjusi rūkyti.

Apie vieną iš svarbiausiųjų dienoje, popietinę cigaretę, net nepagalvojau. Vėliau su draugais maloniai išgėriau kavos – stebėdama už lango rūkantį vyrą ir nejausdama jokių emocijų. Eidama Senamiesčiu, užuodžiau rūkalų kvapą, tačiau jis atrodė tik vienas iš daugelio mieste tvyrančių kvapų. Šypsojausi.

Man pasisekė ne tik nenorėti, bet ir nerūkyti 8 valandas. Pirmasis išbandymas manęs laukė susitikus su draugais. Buvo kiek keista, kai, visiems išėjus parūkyti, pirmą kartą likau viduje sėdėti viena. Atsispyriau. Pasivaišinusi bokalu alaus, tiesiog paprašiau draugų cigaretės. Džiaugiantis mano sprendimu atsisakyti rūkymo, buvo vieningai sutarta cigaretės man neduoti.


Eidama namo, paprašiau cigaretės pirmo sutikto žmogaus gatvėje ir lyg tyčia – ją gavau. Užsidegiau. Jaučiau kaltės jausmą ir pyktį sau, bet toliau rūkiau. Pusę jos išmečiau, atrodė, kad kiekvienas įkvėpimas darosi vis sunkesnis. Puikiai suvokiau, kad grįžau į pinkles, iš kurių bandau išsikapanoti jau 9 metus. Vargu, ar bent buvau iš jų išsinarpliojusi. Be cigarečių neištvėriau net vienos dienos.

Pabudusi ryte, supratau, kad, jei bandysiu nerūkyti, tik kankinsiu save. Žinojau, kad per tą pačią parą nepavyks du kartus su šypsena užgesinti paskutinės cigaretės. Nuėjau į parduotuvę cigarečių – savas juk atidaviau.

Taigi, perskaičiusi „Lengvą būdą mesti rūkyti“, cigarečių neatsisakiau. Ir tas būdas man nepasirodė toks jau lengvas.

Tačiau ši knyga mane įtikino, kad rūkymas yra rimta problema. Suvokiau, kad, jei nepasiryšiu jos išspręsti pati, ji išspręs mane.

Užsirūkau. Tikriausiai man teks skaityti knygą dar kartą.

Rūkalių komentarai

Linas, 24 metai, programuotojas:


„Kaip vegetarams kartais vis užsinori dešros arba reklamos pasaulio žmonėms retkarčiais prireikia pradėti bėgioti rytais, taip man nors kartą per metus prisireikia mesti rūkyti. Kas kartą pamėginu vis kokį naują būdą tą padaryti.

Taigi, ši knyga tapo vienu iš tokių būdų dar tada, kai buvau 17 metų ir sugebėjau ją, tada dar nelegalią, parsisiųsti iš interneto. Manau, knyga tikrai yra labai veiksminga vien dėl to, kad ji yra kitokia. Kitose, kurias man teko skaityti, rašoma „nerūkyk, nes tau kenkia“, „nerūkyk, nes tai nebemadinga“, „nerūkyk, geriau paskaičiuok, kiek tam išleidi pinigų“. Ir tai neveikia.

Šios knygos autorius tarsi čiumpa skaitytoją už pečių ir juos masažuodamas sako: „nesijaudink ir rūkyk toliau, kol skaitysi šią knygą“ ar „tu neturi mesti rūkyti dabar pat, perskaityk knygą, įsisąmonink tai, kas yra sakoma, o tada – galvok pats“. Perskaitęs knygą, nerūkiau savaitę. Dabar vėl sėkmingai rūkau.“

Monika, 23 metai, žurnalistė


„Po kelių nesėkmingų bandymų atsisakyti rūkymo, kurie dažniausiai baigdavosi penktadieniais išgėrus pirmą bokalą alaus, nusprendžiau imtis rimtesnių priemonių – knygos.

Tos, kurią visi skaito ir meta rūkyti, neradau, bet aptikau kitą – patikimą būdą mesti rūkyti. Nesinaudojau tokiais autoriaus siūlymais kaip parašyti raštišką pasižadėjimą, susikurti nuorūkų muziejų (stiklainį su vandeniu, į kurį skaitydama knygą turėjau tas nuorūkas mesti) ir silpnumo akimirką jį pauostyti. Man pavyko mesti ir be tokių kraštutinių metodų. Nerūkiau pusantrų metų. Paskui vėl sąmoningai pradėjau. O dabar nerūkau 4 mėnesius.

Supratau, kad jei tikrai pati noriu – mesiu. O tokie rūkančiųjų pasiteisinimai, kad nepavyko, nes buvo daug streso, man kelia juoką ir erzina.“

Tadas, 27 metai, rinkodaros specialistas


„Knygą pradėjau skaityti, nes rūkiau jau gana ilgai ir viduje jau kurį laiką kirbėjo mintis, kad reikia mesti. Tai man buvo savotiškas eksperimentas, be to, metėme rūkyti kartu su kolega. Kolega nerūkė apie trejus metus, aš – dvejus.

Vėl rūkyti pradėjau rūkyti dėl kelių priežasčių: visų pirma, socialinių, nes aplinkui daug draugų rūkė. Antra, po kelių metų dingo budrumo jausmas ir pradėjo atrodyti, kad viena kita cigaretė tikrai nepakenks.

Žinoma, po to labai greitai atsipeikėjau ir suvokiau, kad vėl įklimpau į tą patį liūną, įsisukau į užburtą ratą. Cigaretės tave tiesiog užhipnotizuoja.
Po dviejų nerūkymo metų sekė trys metai rūkymo. Dabar, pagaliau, vėl neberūkau jau keturis mėnesius. Antrą kartą mesti rūkyti buvo ganėtinai lengva. Blaiviu protu suvokiau visus realius prieš. Šį kartą tiesiog pasakiau sau – dabar.“

Dauguma metusiųjų – vėl atkrinta


* Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad beveik kas trečias pasaulio žmogus rūko.

* Rūkymo paplitimas tarp suaugusių Lietuvos gyventojų vertinamas, vykdant gyvensenos stebėseną pagal tarptautinį „Finbalt Health Monitor“ (FHM) projektą. Nuo 1994 m. Lietuvoje rūkančių moterų nuolat daugėjo. 1994 m. rūkė 6 proc. Lietuvos moterų, o 2006 m. – jau 15 proc. Panašus skaičius išlieka ir dabar. Šiuo metu Lietuvoje rūko kur kas daugiau vyrų nei moterų, bet nuo 2000 m. rūkančių vyrų skaičius mažėjo ir 2006 m. pasiekė 43 proc. Toks pat rūkančiųjų vyrų skaičius buvo ir 1994 m.

* FHM tyrimo duomenimis, apie 80 proc. rūkančiųjų pradeda rūkyti iki 18 metų, o nepradėjusieji rūkyti iki 25 m. dažniausiai šio žalingo įpročio neįgyja.

* Pagal Europinio projekto apie alkoholį ir kitus narkotikus mokykloje 2011 m. atliktus tyrimus, Lietuvos jaunimo tabako vartojimas viršija Europos vidurkį.

* Pagal 2009 m. paskelbtus PSO Tarptautinės moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo rezultatus, Lietuvoje 34 proc. apklaustų 15 metų mergaičių ir 49 proc. berniukų pirmą kartą pabandė rūkyti būdami 13 metų ar jaunesni, 18 proc. mergaičių ir 26 proc. berniukų rūko bent kartą per savaitę.

* Kuo jaunesni žmonės pradeda rūkyti, tuo greičiau tampa priklausomi nuo nikotino ir jiems sunkiau mesti. Tyrimų duomenimis, apie 70 proc. visų reguliariai rūkančiųjų norėtų nerūkyti. Daugelis jų bent kartą jau yra bandę mesti, tačiau tik 1–5 proc. savarankiškai bandžiusiųjų pavyko atsikratyti šio žalingo įpročio – nerūkyti metus ir ilgiau. 60 proc. vėl grįžta prie žalingo įpročio greičiau nei po 3 mėnesių.

* Rečiau mesti rūkyti pavyksta tiems, kurie yra labiau pripratę prie nikotino, pradeda rūkyti ankstyvame amžiuje, per dieną surūko daugiau cigarečių, turi psichologinių problemų, kuriems trūksta socialinės paramos ir pasitikėjimo.

* Metus rūkyti atsiranda abstinencijos reiškiniai, pavyzdžiui, nemiga, dirglumas, nerimas, širdies ritmo sumažėjimas.

Kvailiausi mitai apie rūkymą


* Rūkymas padeda susikaupti, nusiraminti ir atsipalaiduoti. Kiekvienas rūkalius tol, kol neturėjo žalingo įpročio, nejautė nei noro, nei poreikio rūkyti tam, kad atsipalaiduotų ar įveiktų stresą.

* Tik pabandžiau rūkyti, galiu sustoti panorėjęs. Pirmoji cigaretė yra tarsi masalas, kurį prarijus sustoti kada panorėjus pavyksta tik vienetams, nes kai žmogus pripranta prie cigaretės, organizmas ima reikalauti nikotino.

* Cigaretė sušildo, kai šalta. Tabako dūmai tik suteikia iliuziją, kad sušildo, nes juose esančios nuodingosios medžiagos priverčia kraujagysles susitraukinėti, padidina kraujospūdį, todėl padažnėja pulsas. Atrodo, kad kūnas sušilo, bet yra visiškai kitaip: galūnėms trūksta deguonies.

* Metus rūkyti, priaugama svorio. Rūkymas ir valgymas yra du visiškai skirtingi ir nesusiję dalykai. Tuštumos jausmo, atsiradusio metus rūkyti, tiesiog nereikia užpildyti užkandžiavimu.


 
Kiti straipsniai šioje kategorijoje
Pridėti naują komentarą
KOMENTARAI
Vardas:
El. paštas:
 
Komentaro pavadinimas:
Žemiau galite rašyti savo komentarą:
:angry::0:confused::cheer:B):evil::silly::dry::lol::kiss::D:pinch:
:(:shock::X:side::):P:unsure::woohoo::huh::whistle:;):s
:!::?::idea::arrow:
Įveskite paveiksliuke matomus simbolius.

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."

KOMENTARAI

Sukūrė Inforena   Kuriant panaudota atvirojo kodo TVS Joomla